Nuo šandien šis žurnalas yra friends only.
Galbūt išskyrus fotografijas.

Žinau, ką grįžusi Lietuvon darysiu vieną pirmųjų dienų: http://whatson.delfi.lt/news/film/article.php?id=17666479 :DDD
Kaip ilgai to buvo laukta... jei dar Trolius Mumius kas išleistų :DD

Būna kartais, kad kai stresuoji ir mokaisi, įsikandi vieną dainą ir nepaleidi tris savaites. Po to kokį pusmetį negali nė girdėti.
šiuo metu mano playliste nuolat pabrėžiu- nuolat- sukasi trys gabalai:

air-all I need
massive attack- teardrop
thievery corporation- shadows of ourselves

siūlikit ką nors negirdėto ir naujo, nes mano 8 GB muzikos man šiuo metu jau mažai...

Kai pareini namo svirduliuodama iš nuovargio, o tavęs pašto dėžutėje laukia siuntinys iš draugės, iš Brazilijos, nejučiomis nusišypsai, kad gera pažinoti tokių žmonių :) Kurie netikėtai pradžiugina.

Kai gauni oficialų patvirtinimą iš Ispanijos apie Erasmus semestrą Zaragozoje, šnekiesi su berniukais, kurie vyksta kartu. Ir džiaugiesi, kad esi ne viena. Gera turėti tokius juokdariukus šalia. Kartu mes įveiksim viską :)

Kai n naktų nemiegi ir rašai darbus, gera gauti pripažinimą.

Kai sėdi paskaitoje ir supranti, kad tai tavo pati paskutinė, persmelkia liūdesys. Bet gera žinoti, kad taip gražiai praleidom metus. O kiekvienam nuo dabar savas kelias...



P.S. Magistrinį darbą būtų galimybė rašyti apie energetinę politiką arba atsinaujinančius energetikos šaltinius ir pan. Gal visai perspektyvu?... Ach tos kryžkelės. Ir tie pasirinkimai...

Kaip gyvenu? Neramiai, kaip visada. Ramiai nebemoku, kaip pasakytų, mano beveik kambariokas tuomet.
Naktimis nemiegu, nes rašau savo referatus, dienomis plaukioju kavoje ir energetiniuose gėrimuose. Tame tarpe dar nusitrenkiu į kokią private party, kaip kad aną penktadienį po darbo pridavimo. Tūso motto buvo pimp'n'ho. Teko mautis tinklines kojines, autis aukštakulnius, nusipirkti porno akinius, užsivilkti maikutę su pačia giliausia iškirpte, užsimauti mini sijoną. Visą ta grožį karūnavau tigriniu švarkeliu, kurį gavau kažkokiam skuduryne už vieną eurą. Sukarpiau dar taip teisingai ir susirišau po krūtine. Galiu drąsiai teigti, kad taip apsirengus eiti septynis šimtus metrų iki tūso vietos buvo pats gėdingiausias įvykis per pastaruosius metus :)) Labai bijojau, kad mentai nesupakuotų, nes tikrai atrodžiau kaip... :D Nuotrauką gal idėsiu vėliau. Patinka man tokie vokiški teminiai tūsai. Labai patinka. ir svarbiausia, kad visi atrodo panašiai :) Stipriausi egzemplioriai buvo: vienas ispanas, persirenges kaip transvestitas, su sijonu ir moterišku korsetu, visas tigrinis ir vienas vaikinas, apisrenges kaip koks Snoop Dog, prie to pačio dar ir veidą nusitepęs kažkokia tamsia pudra :)) Na žodžiu- reikia pamatyti, kad patikėtum.
O dabar ką. bemiegės naktys. Truputis flirto. Gyvenimas taip verda, kad nespėju nieko aprėbti, o taip norisi visur būti ir dalyvauti. Šeštadienį po sekančio darbo pridavimo , vežiuojam į Chriso trisdešimtmetį. Tam gimtadieniui sugaišau visą dieną, nes ieškojau ką apsirengti po visas Miuncheno parduotuves. Rezultate turim labai paprastą ir gražią juodą suknytę ir nerealius aukštakulnius :) Manau valdysiu situaciją šeštadienį. O Martinas irgi bus :)

Buvau per pietus valgykloje. Yra ten tokia dama, karts nuo karto prie kasos stovi. Zinot, kartais buna, kad tiesiog jauti kad zmogus taves nemegsta, nors tam kaip ir nera jokiu paaiskinamu priezasciu. Siandien musu santykiai pasieke kulminacija. Ji mane apsauke, kad nemokejau su kortele. Visi truputi apsale buvo :) Bet. Ne su manimi!  Sukilo emocijos greitai. Ironiska gaidele praleisti mano sakiny buvo neimanoma :) O dabar dar katik parasiau skunda, kad servisas mano nuomone turetu buti kiek kitoks. Haha. Palauksim. 

O va džiaugiuosi, kad pono ezhux Nasradamuso talentas neišsivystęs :)
Leidau sau žiūrėti fulią knaipėj nuo antro kėlinio, buvo visai fun, dauguma buvo vokiečių, bet buvo ir grupė turkų. Geras, įtemptas žaidimas. Nepaisant to, kad šveicarams su transliacija kilo šiokių tokių problemų. Bet vokiečiai- ne škotai. Stiklų ir aukų išvengta. Miestas  Kaimas gaudžia, liaudis šaukia, ant viso benderio skamba himnas :DDD norėtųsi būti ten, bet turiu kibt rašymo darban :(
...Schland!!! Finale!!! Ohou!!! Finale. Ohohohou!!!

Esu 200 eurų biednesnė, bet turiu bilietus į Vilnių. Dammit naftos kainos ir bagažo mokesčiai. Bet pėsčiom gi neisi :D
Dvimpenktą liepos susimatysim. Atvažiuosiu po neoficialių išleistuvių. Būsiu pavargus ir norėsiu šalto alaus :)

Kaip man norisi rašyti čia. Ir iš vis man norisi rašyti. Deja, ne tai ką reikia... Galvoje tūkstantis ir viena mintis, o laiko joms sudėlioti nėra.

Labai pasiilgau nuoširdumo žmonėse. Ir atvirumo. Grožiui, jausmams ir vienas kitam. Kodėl mes tiek daug sau meluojame?
Prieš porą savaičių stovėjau kryžkelėje. Tarp dviejų gyvenimų. Tarp čia ir Vilniaus. Ir pasirinkau. Galutinai.

Supratau, kad gal tik man ir tebėra svarbūs kai kurie  žmonės, o aš svarbi jau visai kitiems. Bet kartais sunku būna tą sau pripažinti. Meluoju, juk sakiau. Bet savo ateitį aš kursiu čia. Per daug ilgas kelias buvo nueitas, kad viską atiduoti dėl sentimentų, nostalgijos ar prisiminmų, gyvenančių mano galvoje. Bet aš laiminga, nes tiesiog gera jų šitiek daug turėti.

O saulėje tirpsta nesuvalgyti karameliniai ledai. Saldi nuodėmė. Kaip kad ir melas sau.

Mano naujausias pirkinys.

Sunki šiandien diena. Vakar šventėm. Ir ne bet kaip. Mano grupiokas šiandien gimęs, o šventė vakar. Savo tėvų keturių žvaigždučių viešbuty. Maistas buvo fantastiškas, aplinka irgi, visas viešbutis tik mums, kompanija grojo gitarom, brazilas mušė būgnelius, visi labai smagiai pasėdėjom. Mane iš koto išvertė brazilo man sumaišyta caipirinha. Tokią visą išvirtusią mane dar įmetė su visais rūbais į baseina :) Šiandien rytą buvo labai nekas mautis tokį šlapią sijoną... Ir batų dar ieškojau po visą viešbutį. Radau. Bet švarko- ne. Ir auskaro užsegimą pamečiau. O patį auskarą tai iš baseino dugno kažkas ištraukė. 

Kadangi grįžom sveiki ir laimingi, patenkinti ir pilni įspūdžių (na bent jau aš), ir labai tingim pasakoti apie viską išsamiai, taip kad dedam nuotraukas, žiūrėkit, kaip ten gražu. Na o aš bėgu į party.

Savaitgalį su lygiai taip pat padėjusia kompanija (kaip kad ir aš) išmaunam į Veneciją. Hostel'is užbookintas. Oras nusimato geras. Italija, mes atvykstam :)
Tsakant, gyvenam vieną kartą. Ir gyvenam mieliau netobulai savąjį, nei tobulai mėgžiojam svetimą gyvenimą. 

Šeštadienis. Šiandien pusryčiams pasižiūrėjau labai gerą filmą: "Atiduodu tau savo akis" ("Te doy mis ojos", Iciar Bollain, 2003). Filmas gavo 7 Goyos kino apdovanojimus. Nacionalinį ispanų kino apdovanojimą- Goyą, galima prilyginti beveik Oscarui, nes ispanų kinas, mano nuomone, pirmauja Europeje tiek siužetais, tiek režisieriais, tiek aktoriais. Filmas susišlavė svarbiausius apdovanojimus: geriausias filmas, režisieriaus, aktorė ir aktorius. Prie viso to, privalau pridurti, kad Iciar Bollain yra moteris. Šis įterpinys ne tai kad svarbus, bet būtinas.

Taigi. Filmo įvadinė scenoje rodoma, kaip persigandusi ir iš jaudulio virpanti moteris vidury nakties kelia sūnelį, ji rengia ir pabėga iš namų. Prisiglaudusi pas savo seserį, ji bando kabintis į gyvenimą iš naujo. Jos vyras nepalieka jos ramybėje ir vieną pirmųjų vakarų jai išėjus bando priversti ją sugrįžti. Nuo jo smurto ją igelbsti laiptinės durys. Aktorių vaidyba tą akimirką pribloškia. Didelės rudos ir baikščios akys, nuo įtampos ir baimės virpantys veido raumenys, žodžiai ir jėga, mimika ir žvilgsnis. Tą akimirką suvoki, kokį veidą turi baimė.

Su sesers pagalba ji randa darbą ir atranda aistrą muziejams ir menui. Ir tiesiog sužydi. Jos vyras tuo tarpu eina kryžiaus kelius, kad ją susigražintų. Nuolatiniu dėmesiu, pažadais ir dovanomis jis suminkština jos širdį. Užsirašęs į pagalbos grupę smurtaujantiems šeimoje jis stengiasi ją susigražinti. Ir ji suteikia jam dar vieną šansą, nes myli. Ir tiki juo. Labai įdomiai ir dviprasmiškai pateikiamas jųdviejų žaidimas. Gulėdama lovoje, ji jam dovanoja save: akis, nosį, plaukus, pirštų galiukus, rankas... Tai lyg patvirtinimas, kad ji ir pati save laiko jo nuosavybe...

Filmo kulminacija visgi yra ne fizinis smurtas, kaip kad gal buvo laukta visą filmą, tačiau dvasinis. Toje kulminacinėje scenoje, machismo kompleksų kankinamas sutuoktinis pažemina jos esybę. (Lyrinis nukripimas: Nežinau, ilgai svarsčiau kaip įvardinti tai lietuviškai. Man rodos, nėra tokio tikslaus atitikmens. Tuo tarpu vokiškoje Konstitucijos pirmas punktas yra "Die Würde des Menschen ist unantastbar." - Žmogaus garbė, esybė, ego yra neliečiama...)  Ji supranta, kad tas jausmas, kurį jis vadina meile, tėra tik nesutramdomas noras kontroliuoti jos gyvenimą. Ir ji atranda savy jėgų padėti tašką.

Iš tiesų tai  pasakojimas apie apie vidutinišką ispanų šeimą. Apie moters padėtį Ispanijoje Franco eros metu, kai jos visos užduotys buvo apibrėžiamos trimis žodžiais: vaikai, virtuvė, bažnyčia. Smurtas šeimoje buvo kasdienybė ir net įstatymu legalizuotas. Deja, jis pasitaiko pernelyg dažnai. Ir deja ne tik post- Franco eros Ispanijoje, o visame pasaulyje. Apie tai nekalbama garsiai. Apie tai tylyma. Nes svarbu ką pagalvos visuomenė. Draugai, kaimynai, bendradarbiai. Visą filmą tapatinausi su ja. O ir kaip kitaip. Taip elgtusi kiekvienas, užaugęs teisingas moralines normas puosėliančioje šeimoje.

Negaliu šio filmo įvertinti balais. Pažiūrėti reikia ir netgi rekomenduojama.

O pabaigai pasakysiu, kad nereikia man siaubo filmų. Užtenka realybės. Ji daug baisesnė už Hollywood'o istorijas. Ir kas visų baisiausia- tikra.

Įdomiai gyvenam šiam pasauly. Troleibusai Kaune bėgioja,  nekaltus turistus krūmuose skriaudžia nuodingos gyvatės, matyt nusprendę nubausti konkurentą, rumunams policininkams tuo tarpu nebegalima kabinti nuogų mergų kabinetuose. Bėda.

Yra viena sena draugė, pavadinkim ja Agne, su kuria anksčiau buvom artimos. Kažkaip man išvykus santykiai beveik nutrūko. Karts nuo karto pasirašom. Karts nuo karto šį bei tą viena iš kitos išgirstam. Nesu tikra, bet manau kad ji jau gyvena su draugu, pavadinkim jį Tomu. Aš mačiau juos. Nuotraukose. Ir man abu tokie idealūs. Tokie gražūs ir tokie na vienas kitam.
Visiškai atsitiktinai  kalbėdama apie vieną pažįstamą, pavadinkim ją Saule, su kita drauge, sužinau, kad ji buvo užmezgus romaną ne su kuo kitu o su Tomu. Trūko viskas keletą mėnesių, kol aistra išblėso. Agnė nieko nežino.
Ne apie tai aš čia ar pasakyti Agnei ar ne. Manęs kitų gyvenimai neliečia. Fasadas kartais būna toks apgaulingas... Tobulo šiame pasauly nieko nėra. Juo labiau amžino. Tiesiog nustebino.