Mano svajonė: http://www.sothebysinstitute.com/newyork/art-business.html arba variantas B: http://www.sothebysinstitute.com/art-business.html

Teliko apvogti banką.  Arba du metus juodai arti. Bet. Svajonė. Nu.

Jau praeitais metais mane linksmino nuotaikingi ir originalūs AIDS prevencinės programos plakatai. Šitas postas turėtų galbūt pasirodyti tradiciškai gruodžio pirmąją, bet ko tik žmogus neprisigalvoji, kad mokytis nereikėtų... Labai smagu matyti, kad visgi buvo atsisakyta tradicinių AIDS prevencinių plakatų kaip kad  Afrikoje ŽIV užsikrėtusių vaikų nuotraukų. Visą šį projektą vokiečių sveikatos švietimo centras patikėjo jauniems žmonėms, paskelbęs konkursą prevencinės programos plakatams. Rezultate turime paprastą, nuotaikingą ir "užkabinančią" reklamos kompaniją, sukurtą ir įgyvendintą vienos aukštosios mokyklos studentų.
Ir dar turiu kai ką pasakyti. Seksualinis švietimas čia- funkcionuojantis ir labai rimtai priimamas tiek mokinių, tiek tėvų, tiek mokytojų. Tuo tarpu Lietuvoje, mūsų mokykloje, mūsų kvaištelėjusi tikybos mokytoja kažkokiu būdu įtakojo dirktorių, kad tas panaikino seksologo pamokas, kurios ir taip tebuvo lašas jūroje... Kartą ar du per mokslo metus.. Jos teiginys buvo, kad sekso iki vestuvių negali būti.

O dabar pristatau prevencinę reklamą 2007 (2008 metų sudėsiu ryt, ana kiek nešvankesnė :))):
Rinkite favoritą :)



Kaip septintame danguje.
Šis ir kiti paimti iš www.machsmit.de

Šiadnien stipriai pasišnekėjau su savo bobute. (pas mane viena yra močiutė, o kita bobutė. neklauskit kodėl. būna tokių mistikų)
B: - o tai tėvai jau išvažiavo?
I: - nežinau kur tėvai, aš su jais nekalbėjau.
B: tai kiek būsi?
I: - Babut, aš Vokietijoj.
B: - A?
I: VOOOOOOkietijoj AŠ!!!
B: - tai kada ateisi į svečius?
I: - Babut, ar tu mane supranti? Aš V-O-K-I-E-T-I-J-O-J. VOKIETIJOJ.
B: - tai mes visąlaik namie.
I: ??? Vokietijoj aš.... Ne namie.... Ne Vilniuj....
B: - taip. aha. taip.
I:....
B: tai lauksiu.
I:.....

Senatvė menkas džiaugsmas. Užjaučiu savo tėvus, kurie dabar ją savaitę įtikinėti turės, kad aš Vokietijoj. Nes generolas ji pas mus. Jai ką įsikalė, įkaitinta geležim neišvarysi.

Yra va skrydis. Į Braziliją, Salvador da Bahia, vienuolikai dienų. Už 198 eurus. Pirmyn atgal.
Arba į Seišelius už 398. Kiek ilgėliau, dviem savaitėm. O su kuo keliauti- nėra. Ant tokių avantiurų iš maniškių nedaug kas pasirašytų. O iš tų, kurie pasirašytų dar atmeskim visus dirbančius ir rimtai studijuojančius (savęs prie tokių nepriskirių :))), tai va... Apmaudu labai. Norėtųsi antros pusės tokiais atvejais.

... sudaryti mylymiausių miestų penketuką, koks jis būtų?...

Manasis, būtų turbūt toks (jokių didelių kriterijų ir svarstymų. kur labiausiai patiko, kur norėtumėte dar grižti, o galbūt ir gyventi, kas paliko neišdildomą įspūdį ar pan.):
1. Florencija
2. Venecija
3. Paryžius
4. Edinburgas
5. Viena

pirmam, ketvirtam ir penktam galeciau isivaizduoti save gyvenancia.

Dvi dienos. Įspūdžiai užfiksuoti nuotraukose. Bet ta aura, gaubianti visą tą miestą yra tiesiog neperteikiama. Čia kaip su vaizduojamuoju menu, ir Walterio Benjamino auros teorija. Skeptiškai ją vertinau iki su Tina nenuvykom į Paryžių ir nepatekom į Louvre. Tiek da Vinčio "Mona Lisa" tiek Raffaelio "Madonna pievoje"  paliko neišdildomus įspūdžius. Kažkaip viename slypi tiek daug paslapties, kitame švelnumo ir meilės, o abiejuose tiek daug energijos, kad tiesiog nelieki abejingas. Galite laikyti tai paistalais, dėti į stalčiu prie visų ezoterinių, feng šui ir kitų vakarietiško proto plovimo metodų, bet aš tuo tikiu.
Lygiai taip pat būna su miestais. Atrodo, esi ten pirmą kartą, o jautiesi lyg namie. Jie irgi spinduliuoja aurą. Iš istorijų, legendų, statinių ir mažų susiraizgiusių gatvelių supintą... O jei dar atsiduri tokiam mieste kaip Florencija, kur jau penkioliktame amžiuje klestėjo menai ir kūrė patys garsiausi visų laikų menininkai... Kažkada pamenu Jurgos Ivanauskaitės knygoje buvau skaičiusi vieną labai įsidėmėtiną mintį apie Vilnių. Deja, knygos dabar nebepasakysiu, kaip ir jos teiginio žodis žodin neatkartosiu... Ar tai buvo "Kelionė į Šambalą" ar "Sapnų nublokšti" ar pati skandalingoji "Ragana" nebepamenu, bet Jurga labai taikliai, kaip man tuomet atrodė, parašė apie Vilnių. Esą jame po žemėmis gyvena balsai, kurių mes negirdim bet jaučiam juos esant. Jie mus šaukia, o mes atsiliepiam širdimi, todėl tą mūsų Vilnių paslapties ir kažkokių burtų skraistė gaubia. Man jo burtai išsisklaidė, vien jau matant kaip jį visą naujais architektūriniais eksperimentais darko. Ir gali suktis ne kartą ir ne du ant "stebuklo" prie katedros. Nieko nepakeisi, nors jais ir tiki.
Bet apie Florenciją mes čia. Apie turtingą ir galingą viduramžių miestą. Apie Mediči šeimą ir jų sukurtą meno ir grožio imperiją. Kaip kažkada mano mylymiausias profesorius pasakė- "...florentiečiams blogo meno kūrinio negalėjai primesti. Sėdėdavo jie viduramžiais sau prie Loggia dei Lanzi, Piazza della Singoria, prie Palazzo Vecchio ir diskutuodavo filosofijos ir meno temomis. Apie grožį jie nusimanė. O jei kuris ir pamiršdavo, tai pasukęs galvą ir žvilgtelėjęs į tobulai proporcingą renesanso skulptūros šedevrą, sukurtą ne kieno nors kito, o paties Didžiojo Michelangelo, greitai prisimindavo, kas yra tobulai gražu ir kas tėra šlamštas."
Tiek tų lyrinių nukripimų. Jūsų dėmesiui- Florencija. Spalvotuose paveikslėliuose.



Ką tik paminėtoji Piazza della Singnoria...

Spėju jau visus su savo Barcelona užknisau :) Na bet dabar sumesiu viską į vieną katilą, pačiai jau nusibodo rūšiuoti temomis... Sekančias savaites visiems įkyrėsiu su Florencija :)



Myli- nemyli.

Ko tik žmogus neprisigalvoji, kad tik mokytis nereikėtų... Sumažinau begalę fotkių iš Barcelonos. Dėlioju dabar čia, vietoj to, kad balandžio penkioliktos egzaminui ruoščiausi. Kinijos užsienio ir ekonominė politika. Kas man ta Kinija. Ispanija duokit...


Senamiesčio gatvelė. Vakarėjant. Tsakant.

 

Šiandien mano desktop'ą papuošė Vaikinams geriau nežiūrėti :) Ech.

Žinau, esu tingus žmogus... Iki šiol tesugebėjau sumažinti kokias dešimt nuotraukų iš Barcos ir kokias penkiolika iš Florencijos... Anas sudėsiu kitą savaitę...

Taig, Barcelona.


Archeologijos muziejus naktį.

Euforija išgaravo. Welcome to reality. Tiksliau pasakius, net ne welcome, o šlept, bumpt ir brinkt. Spardytis ir isterikuoti beprasmiška. Į darbą eiti reikės, į universitetą irgi. Guodžia, kad bent jau pavasaris. Nors šiandien elegantiškai snigo. Bumpt. Va tau saulė, megztukai ir itališki ledai. Komplimentų ir dėėėėėmesio stygius... Na bet ką... Pažiūrėkim į šviesiąją reikalo pusę... Darbas darbas darbas, o po to gal net dar tą patį balandį Florenciją. Antras bandymas. Bet tam kartui dedam sparnelius į spintą, traukiam žieminę striukę ir sakom: Arbeit macht frei.
Bumt. Brinkt. Šlept. Žemė.

Porą savaičių trinsiuos Miunchene. Linas išvažiuoja į Vilnių ir palieka man savo buto raktus. Jau dabar postinu iš technikos universiteto bibliotekos. Keistai čia pas inžinierius viskas: važinėja tokios mašinytės takeliais ir knygas vežioja. Iš pradžių pagalvojau, kad pasivaideno...
Šeip Miunchenas yra gėris. Matysiu savo draugus, mėgausiuosi gera muzika klubuose ir kavinėse ir tiesiog gerai leisiu laiką :)

Miunchene pastebėjau vieną naują ir originalų trendą. Prisiveisė daugybė stilingų kavinukių, kur visas interjero konceptas nėra vientisas, o tiesiog sudėliotas iš senų baldų, senų paveikslų, kičiškų detalių tokių kaip laikrodžiai su gegute, ragų, baisiai spalvotų paveikslų, kurių nė vienas sveiko proto spalvas skiriantis žmogus savo namuose nė už ką nekabintų. Bet kaip žavingai visa tai visumoje atrodo... Įeini i tokią šiltą kavinę, kurioje viena forma keičia kitą, prie stalo nesimato dviejų vienodų kėdžių, o ir dviejų vienodų stalų matyt nerastum, visi sėdi, šneka, gurkšnoja alutį o tu pamiršti kaip prabėga laikas. Lounge stiliaus kavinės mane žavėjo visada, savo fomų grynumu, šaltoka aplinka ir idealiu apšvietimu, bet šitos žavi dar labiau. Gal dėl to, kad jose renkasi dar kitokie žmonės, dar labiau atsiputę, dar labiau multi- kulti, dar įvairesni, stilingesni ir originalesni. Myliu didmiesčius. Esu tiesiog asfalto vaikas, kuriam reikia judesio, žmonių ir garsų. GARSŲ. Nes tyla žadina, o ne migdo.

Grįžau vakar vakarą iš Florencijos.

Negalėjo būti tinkamesnės kelionės šiuo momentu. Išvažiavau surūgus ir liūdna, o grįžau švytinti ir laiminga. Labai norėčiau kad būtų buvę atvirkščiai. Dvi dienos Barcelonoje, ir penkios dienos Florencijoje... Žinote, kuo gerai yra Italija? Tai yra ta vieta, kur tavo pasitikėjimas savimi atstatomas per valandą, nes po pirmų penkiolikos minučių tu jau gauni pirmą kvietimą kavos, po to sekė kvietimai aprodyti miestą, kvietimai vakarienėms, vynams ir kitiems dalykams... :) Vienas vyriškis netgi pareiškė, kad aš per graži po Italiją keliauti viena.

O miestas... Apsiverkiau, kai iš tamsios gatvelės išėjau i katedros aikštę, nes atsivėrė nenusakomas vaizdas.. Ir kaip žmonės galėjo tai sukurti?... Iš tiesų Florencija yra vienas didelis muziejus po atviru dangumi. Atgaiva širdžiai...

Visų pietų šalių problema yra ta, kad jie nekalba ir nesupranta angliškai. Gestikuliuoja jie ten sau kalbėdami itališkai, nė nesistengdami gyvendami viename labiausiai turistų lankomų miestų pramokti nors keletą sakinių. Pritrenkia. Vienas iš juokingiausių nutikimų buvo, kai tikroje itališkoje Trattoria užėjau pietų. Paklausiau padavėjo kas tai per patiekalas, bet jis manęs nesuprato, ko pasekoje vietoje tikėtusi makaronų su kokiu nors spec. padažu valgiau žirnių ar pupelių sriubą su makaronais...

Greitai aš vėl vyksiu ten. Nes ten palikau gyventi savo širdį.

Gyvenimas kartais būna slidus muilo gabaliukas ant kalėjimo dušo grindų.

O ką, ne cool? :) Beje, niekaip neatrandu kaip su Mac'o Safara LJ cut ir kitas funkcijas postinant naudoti. Briedas.

Diena pradejau apsilankymu ju turguje. Mhmmmm kiek vaisiu ir darzoviu... Mhmmm... Is jo kuprineje issinesiau kilograma braskiu ir kilograma tresniu.
Atsisedau vidury La Rambla ir isgeriau savo rytine kava. Taip mazdaug apie 12. Uzrasiau atvirukus, pasizvalgiau i zmones ir nuejau uosto link. Siandien siaubingai vejuota buvo. Labai pasigailejau neisimetus savo saliko. Visa sustirus po vaikstyniu dar labaiu pasigailejau, kad isvis ziemines striukes neprigriebiau is Vokietijos. Aciu Dievui, maciau dar panasiai mastanciu kaip as. Siandien keletas turistu vaiksciojo su vasarinem slepetem ir sortais. Brrr... Na ir kaip taip nepagalvoti. Hihihi.
Pietums suvalgius beveik kilograma tresniu ir turbut puse kilograma braskiu (likuciai vis dar trinasi kuprinej salia apelsinu ir slyvu nuo vakar), pastebejau dar viena didele miesto problema. Ir zionot kokia? Zinot kokia?... Ogi viesuju tualetu nebuvima. Tfu.
Uztat siandien daug fotografavau. Idomu ar kas gero gausis is tokio fotkinimo kairen desinen aukstyn zemyn. As ir mano naujas stiklas- cia atskira tema. Kazkaip mes dar nesusidraugavom. Hemmm... 
Siandien baltai zaliai dryzuotu daug maziau. Uztat pasimate labai daug geju stilingu vaikinu. Labai prajuokino vienas britas Desigual (ispaniska firma, viskas labai spalvota, labai marga, na ne visai mano skonis, bet  pasisildyti pasiziureti reikejo) parduotuveje: "Look at this.. And they wear it.."
 

Aj, palaikysit mane pamisele, bet pati taip jauciausi, oro uoste pries isskrendant i Barcelona pirkadama bilieta i Florencija :))
Zodziu, grizus is Barsos, Deutschlande pabusiu 4 dienas ir tada naktiniu traukiniu i Florencija :)) O is jos kazkada is Romos su masina vaziuodama mane pasiims Tina. Cia mano pats spontaniskiausias ir chuliganiskiausias pastaruju metu planas.
Valdau, tsakant.

Niu ka, atskridau vakar. Be dideliu nuotykiu. Niekas nevelavo, oro uoste isimities tvarka nepypsejau, gal todel kad pagaliau susivokiau, kad ginklu kisenese nereikia nesiotis. Lektuve sedejau salia dvieju ne paciais svieziausiais kvapais kvepenciu britu, bet istverem.
Susisiekimas Barsoj superinis. Piko metu atrukau i miesta su autobusu per kokias 15-20 minuciu. Ha, pabandykit ta Vilniuje... Anyway, islipus Placa Catalunya teko 400 metru pedinti iki savo hostelio. Prasmatniai mes cia, prasmatniai... Viska radau be dideliu pastangu, prie registraturos norejau is lagamino trenkti tokiai pagyvenusiai ispanei, kurios tikslas, rodos, buvo ne gauti kambari, o pasisneketi su registruotoja. Pasisneketi joms truko kokias 15 minuciu. Tada is to pacio lagamino norejau trenkti kazkokiam baisiam kaip maras ar karas britui, kuris skundesi tai registratorei, kad kazkas jo pinigus kazkur istrauke. Kadangi snekejo kazkokiu nenusakomu dialektu, supratau tik tiek kad jis sumokejo uz mergina (???) padave jai savo palta ir ji jam pinigus istrauke. Po tokiu manyje nerastos kantrybes isbandymu ir puses valandos trypciojimo gavau savo korta i 12 vietu kambari. Visai fun. Padejau savo lagamina ir isdumiau i miesta. Be zemelapio. Taip bele kur, kur akis mato. Buvo baisiai smagu atrasti viska, net neiskant. Vakara baigiau su alumi parkelyje prie katedros.

Patiko
- labai gyvas miestas, labai daug baru, kaviniu, labai daug zmoniu, net ir tamsiausiuose skersgatviuose
- labai daug parduotuviu (mhmmm)
- brazilas nuo zurnalo virselio labai aktyviai mane kalbines vidury gatves.

Nepatiko
- kad lektuve nedave padoriai valgyti
- sita klaviatura, niekaip nerandu dvitaskio
- meleonas britu skotu ar dar ten kazkokiu, kurie cia atvyko del futbolo. Visi stori ir zaliai baltai dryzuoti. Apie ju forminimasi ir formas ne nekalbesiu...
- siandien einant ziureti Sagrada Familia (ejau naktines fotkes daryt) pasimesti ir atsidurti visai kitam barsos gale :)) (O, dvitaskis!)
- oras. salta, kremo nuo saules neprireiks. Jei ko prireiks tai gripostato grizus.

Viskas, einu i lovyte, kojas tiesiog maudzia..

Išlaikiau absolučiai visus egzus. Vidurkis irgi labai tenkina :) Šiandien ta proga didelis party Miunchene :) Gyvenimas gražus.


P.S. Bandau darbintis Oktoberfeste :D