Dar būdama 16 svajojau apie studijas Vokietijoje. Ir visiems sakiau, kad ten mokysiuos, nors pati dar mažai tuo tikėjau. Atsimenu kokį neišdildomą įspūdį paliko apsilankymas Berlyne. Mano vienuolikmetės akims atsivėrė visai kitas pasaulis. Vokietija buvo pati pirma šalis, kurią aplankiau. Vokiečių kalbą gi irgi nuo penktos klasės aktyviai mokiausi. Nors trejetą metų sėdėjau kaip vandens į burną prisiėmus, nesugebėdama suregzti sakinio, nes mano bendramoksliai ją aktyviai kalė nuo 2 klasės, visgi kažkada įvyko lūžis ir aš prabylau vokiškai. O noras gyventi ten vis stiprėjo. Su kiekviena perskaityta „JUMA“. Mano mama buvo viską linkusi suversti kraujui: „Kraujas pašaukė“ -teištarė ir klestelėjo į fotelį, kai paaiškėjo, kad 12 klasėj laimėjau stipendiją studijoms čia. Nežinau, ar reikia čia tą vargšą, visada kažkodėl leukocitų persotintą (ir šeip ne patį geriausią) kraują painioti.

Taigi, jau daugiau nei 4,5 metų esu čia. Pradžioje nebuvo lengva. Jų mentalitetas kitoks. Bet mane žavėjo. Žavėjo, kad jie nepuola bičiuliautis su visais, kad yra atsargūs, kad mėgsta patikrinti žmones. Jiems reikia duoti laiko. Reikia rodyti dėmesį. Įsigyti vokiečių draugų nėra lengva arba bent jau nėra taip lengva kaip susibendrauti su ispanais, Pietų amerikiečiais ar kokiais niekada neišsiblaivančiais britais. Visgi didžiausiu savo pasiekimu ir pripažinimu laikau tą momentą, kai turiu galimybę susipažinti su draugų tėvais. Čia negalioja principas „Mi casa es tu casa“. Čia galioja privatumas. Todėl vakar ypatingai džiaugiausi, kai Tina pasiūlė važiuoti aplankyti jos močiutės ir tėvų.

Įsivaizduokite 1810 metais statytą trijų aukštų vienkiemį vidury kalvų, su lauke besiganančiomis kavos-su-pienu spalvos karvytėmis. Kieme pasitinka milžiniškas šuo. Toks pats gerietis, koks kad didelis. Tokioj aplinkoj net neisivaizduočiau pikto šuns. Toje vietoje aura tokia teigiama, o oras toks grynas, kad šypsaisi nesusičiaupdamas, o galva net sukasi... Įėjus į vidų patenki į didžiulį koridorių-halę, iš kurio tada gali patekti į visus kitus kambarius ir patalpas. Koridoriuje įrengtas altorėlis, pakabintas Nukryžiuotasis (nepamirštam, kad esam Bavarijoje, vienoje iš nedaugelio federacinių žemių, kurios nepalietė Reformacija), padėta kažkokių žolynėlių. Įeinam į virtuvę, kurioje sėdi aštuoniasdešimtmetė senolė. Groja radijas, nesumeluosiu pasakiusi- iš 50-ųjų. Dešinėje matome koklinį pečių, matyt irgi tais pačiais 1810 metais įrengtą. Jokių dujų, o vanduo yra atnešamas iš kieme esančio šaltinio. Senolė šneka labai archaiška Niederbayern (Žemutinės Bavarijos) tarme. Suprantu gal kokį vieną žodį iš viso sakinio. Pati Tina, sako, norinti įrašyti jos šneką, nes tvirtina, daugiau niekur negirdinti tokios gramatikos ir tokių žodžių (taip, taip, bavarai turi savo gramatiką. Ir nebandyk sakyti kitaip. Bavarija netgi nėra Vokietijoje. Yra Vokietija. Ir yra Bavarija. Ir tą prašom įsidėmėti.). Iš karto turiu pagalvoti apie savąją močiutę. Jos šnekoj irgi galima atrasti ciongo, skadu, buterbrodeliu. Senolės pasaulis prasideda jos kieme- Kreuzerhof ir baigiasi ties Miunchenu. Lietuva (Litauen) kas tai?.. Tina vertėjauja. Ji pasakoja apie visus šešis savo vaikus, apie darbus, padejuoja dėl nuvirtusios tvoros, išsiveda mus į kiemą, parodo dviejų dienų viščiukus, kurie bando sulįsti po kiek agresyviai nusiteikusia perekšle, pasidžiaugia savo gėlėmis, vėl vedasi į vidų, verda kavą, traukia savo pačios keptą pyragą, kurio sukapoju ne vieną gabalą. Ir klausosi anūkės istorijų. Apie mokslus, apie ateities planus, apie atostogas, apie draugą, kuris yra vegetaras... Tinai nuėjus paskambinti, klausia manęs, ar Tinai nėra sunku su vyru, kuris mėsos nevalgąs... Šypteliu ir bandau reklamuoti sojos produktus. Senolė šypteli, bet matau, kad lieka nesupratusi... O aš džiaugiuosi, kad per porą valandų pradedu suprasti maždaug pusę to, ką ji pasakoja.

Pavakary judam pas Tinos tėvus. Gražus, didžiulis namas. Labai daug šnekanti mama ir kiek bauginantis tėtis. Vėl šnekama bavariškai. Ačiū Dievui, kiek aiškiau. O jie irgi stengiasi. Pradžioje šneku beveik vien su jos mama, kol ji aprodo visą savo gražų sodą, su gėlynais, prieskoninias augalais, vaismedžiais, čili pipirais ir pan. Vėliau atsisėdę prie stalo pradedam kiek asmeniškesnius pokalbius. Tinos tėtis nepasikuklina pasidomėti tiek mano finansine tiek mano vedybine padėtimi (ar kaip tas lietuviškai vadinas...) Kai viską papasakoju, matau, kaip žmogus žavisi mano savarankiškumu. Man tas atrodo savaime suprantama. Niekada tam labai didelės reikšmės neteikiau. Papasakoju apie Lietuvą, apie gyvenimą ten. Truputį pakoreguoju duomenis, pasakydama, kad minimalus įstatymo numatytas valandinis atlyginimas- 2 eurai. Tas nuskamba jau pakankamai efektyviai... Jis tuo tarpu pasakoja apie savo šeimą, apie Tiną, apie tai, kaip pats savo rankomis statė namą, kaip įkūrė nuosavą verslą, pasakoja apie Manuel, Tinos brolį ir apie tai, koks nesavarankškas ir išlepęs jis esąs. Tinos mama tuo metu padaro nepaprastai skanią vakarienę. Ir pikantišką pakankamai. Kaip kad ir priklauso šeimininkei, saulėje auginančiai čili pipirus. Tinos tėtis iš rūsio atneša butelį raudono vyno. Austriško. Tiršto. Išlaikyto. Skonis panašus į Cabernet Sauvignon. Grįžta Manuel. Siaubingai gražus, jaunasis Tinos broliukas. Numeta nešvarių skalbinių tašę mamai ir su drauge išeina į vakarėlį. Tinos tėtis gužteli pečiais ir tepasako: „dabar pati matai apie ką šnekėjau.“ Atsisveikinti nėra lengva, žvilgteliu į laikrodį- 9! Niekaip nesuprantu, kur diena dingo... Į tuos namus įėjau kaip svetimas, o išėjau kaip draugas.

Sėdam į mašiną. Ir ant 190 parrūkstam į Passau. Su kvepiančiu vyšniniu pyragu kitos dienos kavai.