Home
Garbanele
31 May 2008 @ 01:07 pm
Šeštadienis. Šiandien pusryčiams pasižiūrėjau labai gerą filmą: "Atiduodu tau savo akis" ("Te doy mis ojos", Iciar Bollain, 2003). Filmas gavo 7 Goyos kino apdovanojimus. Nacionalinį ispanų kino apdovanojimą- Goyą, galima prilyginti beveik Oscarui, nes ispanų kinas, mano nuomone, pirmauja Europeje tiek siužetais, tiek režisieriais, tiek aktoriais. Filmas susišlavė svarbiausius apdovanojimus: geriausias filmas, režisieriaus, aktorė ir aktorius. Prie viso to, privalau pridurti, kad Iciar Bollain yra moteris. Šis įterpinys ne tai kad svarbus, bet būtinas.

Taigi. Filmo įvadinė scenoje rodoma, kaip persigandusi ir iš jaudulio virpanti moteris vidury nakties kelia sūnelį, ji rengia ir pabėga iš namų. Prisiglaudusi pas savo seserį, ji bando kabintis į gyvenimą iš naujo. Jos vyras nepalieka jos ramybėje ir vieną pirmųjų vakarų jai išėjus bando priversti ją sugrįžti. Nuo jo smurto ją igelbsti laiptinės durys. Aktorių vaidyba tą akimirką pribloškia. Didelės rudos ir baikščios akys, nuo įtampos ir baimės virpantys veido raumenys, žodžiai ir jėga, mimika ir žvilgsnis. Tą akimirką suvoki, kokį veidą turi baimė.

Su sesers pagalba ji randa darbą ir atranda aistrą muziejams ir menui. Ir tiesiog sužydi. Jos vyras tuo tarpu eina kryžiaus kelius, kad ją susigražintų. Nuolatiniu dėmesiu, pažadais ir dovanomis jis suminkština jos širdį. Užsirašęs į pagalbos grupę smurtaujantiems šeimoje jis stengiasi ją susigražinti. Ir ji suteikia jam dar vieną šansą, nes myli. Ir tiki juo. Labai įdomiai ir dviprasmiškai pateikiamas jųdviejų žaidimas. Gulėdama lovoje, ji jam dovanoja save: akis, nosį, plaukus, pirštų galiukus, rankas... Tai lyg patvirtinimas, kad ji ir pati save laiko jo nuosavybe...

Filmo kulminacija visgi yra ne fizinis smurtas, kaip kad gal buvo laukta visą filmą, tačiau dvasinis. Toje kulminacinėje scenoje, machismo kompleksų kankinamas sutuoktinis pažemina jos esybę. (Lyrinis nukripimas: Nežinau, ilgai svarsčiau kaip įvardinti tai lietuviškai. Man rodos, nėra tokio tikslaus atitikmens. Tuo tarpu vokiškoje Konstitucijos pirmas punktas yra "Die Würde des Menschen ist unantastbar." - Žmogaus garbė, esybė, ego yra neliečiama...)  Ji supranta, kad tas jausmas, kurį jis vadina meile, tėra tik nesutramdomas noras kontroliuoti jos gyvenimą. Ir ji atranda savy jėgų padėti tašką.

Iš tiesų tai  pasakojimas apie apie vidutinišką ispanų šeimą. Apie moters padėtį Ispanijoje Franco eros metu, kai jos visos užduotys buvo apibrėžiamos trimis žodžiais: vaikai, virtuvė, bažnyčia. Smurtas šeimoje buvo kasdienybė ir net įstatymu legalizuotas. Deja, jis pasitaiko pernelyg dažnai. Ir deja ne tik post- Franco eros Ispanijoje, o visame pasaulyje. Apie tai nekalbama garsiai. Apie tai tylyma. Nes svarbu ką pagalvos visuomenė. Draugai, kaimynai, bendradarbiai. Visą filmą tapatinausi su ja. O ir kaip kitaip. Taip elgtusi kiekvienas, užaugęs teisingas moralines normas puosėliančioje šeimoje.

Negaliu šio filmo įvertinti balais. Pažiūrėti reikia ir netgi rekomenduojama.

O pabaigai pasakysiu, kad nereikia man siaubo filmų. Užtenka realybės. Ji daug baisesnė už Hollywood'o istorijas. Ir kas visų baisiausia- tikra.
 
 
Current Music: Thomas Newman
 
 
Garbanele
19 August 2007 @ 11:19 am
Vakar mano mylymame, mažame kino teatriuke, su baisiai nepatogiomis kėdėmis, be popkorno ir gėrimų prie kasų ir be erzinančios reklamos rodė filmą "Tamsiai mėlyna, beveik juoda". Prieš eidama i filmą, internete pasiskaičiau kritiką. Režisierius Daniel Sánchez Arévalo, vadinamas geriausiu po Pedro Almodóvar. Pats filmas "Tamsiai mėlyna, beveik juoda" gavo tris Goya's, prestižinius Ispanijos kino apdovanojimus.
Filmas buvo išties geras. Tiek nuotaikingas kiek ir savotiškai liūdnas. Apie paprastus žmones, gyvenančius paprastą gyvenimą, bandančius lipti aukščiau, bet likimo vis nubloškiamus atgal. Tai filmas ir apie meilę (nes kaip gi be jos), apie dūžtančias svajones, apie bandymą bet kokiais būdais sugauti laimės paukštę. Pati filmo idėja gana originali, bet jos pateikimas galėjo būti ir stipresnis, intensivesnis. Man trūko gilesnio žvilgsnio į herojų sielas, jų išgyvenimus, galbūt trūko vidinio monologo, o gal grandies apie gimusią meilę tarp Jorge ir Paulos. Visas tas išgyvenimų stygius buvo užpildomas žavingu humoru, šiokia tokia ironija, pasakojant pagrindinio veikėjo geriausio draugo problemas. Aišku, nėra lengva Ispanijoje būti newcomer, turint tokius kino stabus kaip Almodovar, su, mano nuomone, labai stipriu ir almodovariškai šokiruojančiu filmu "Kalbėk su ja" arba lygiuotis į tokį genijų kaip
Alejandro Amenabar, kurio ypatingai prikaustantis"Jūra manyje" sukrečia iki pačių sielos gelmių. Tai  pasakojimas apie vieną jūreivį, suparaližuotą ir kovojantį dėl eutanazijos, apie žmogaus stiprybę ir norą išeiti garbingai. Kas be ko, negalima pamiršti ir garsiojo Luís Bunuel bei Carlos Saura, kurie savo filmais Franco režimo metu dėjo pagrindus demokratijai. Bet kuriuo atveju, Ispanijos kino kultūra, mano nuomone, užima ypatinga vietą Europos kino istorijoje, bet apie tai kitą kartą.
O "Tamsiai mėlyna, beveik juoda" rekomenduoju. Geras vakaro filmas. Tik išėjus iš kino teatro, būčiau davusi visus 10 balų, bet dabar kai teigiamos emocijos kiek atslūgo, duodu visus garbingus 9. Nes, kaip jau minėjau, mačiau geresnių, o atsiriboti nuo matyto ir sukrėtusio, aš, deja, bet nemoku.




P.S. Atradimas: Įvedžiau gatvę, kurioje dabar gyvenu ir per google rodo, kur aš šiuo metu randuosi, kaip faina :)
 
 
Current Location: Bratfischwinkel, Passau
Current Music: Carla Bruni
 
 
Garbanele
29 January 2007 @ 11:01 am

Sestadienio vakara ziurejau sita filma: 


Buvau ji macius pries kokius tris metus. Vienas is mano mylymiausiu filmu. Aktoriu vaidyba 10 balu, scenarijus 10 balu, erotikos pateikimas irgi 10 balu. Viso to pasekoje buvo istustinta puse indelio "Nutellos". Saukstais. Afigienas filmas. 

Kovo 2-6 isvarau i Paryziu. Ir ne viena! Su viena labai gera drauge. Planuojam ir jau dabar matom, kad bus per mazai laiko...