Dvi dienos. Įspūdžiai užfiksuoti nuotraukose. Bet ta aura, gaubianti visą tą miestą yra tiesiog neperteikiama. Čia kaip su vaizduojamuoju menu, ir Walterio Benjamino auros teorija. Skeptiškai ją vertinau iki su Tina nenuvykom į Paryžių ir nepatekom į Louvre. Tiek da Vinčio "Mona Lisa" tiek Raffaelio "Madonna pievoje"  paliko neišdildomus įspūdžius. Kažkaip viename slypi tiek daug paslapties, kitame švelnumo ir meilės, o abiejuose tiek daug energijos, kad tiesiog nelieki abejingas. Galite laikyti tai paistalais, dėti į stalčiu prie visų ezoterinių, feng šui ir kitų vakarietiško proto plovimo metodų, bet aš tuo tikiu.
Lygiai taip pat būna su miestais. Atrodo, esi ten pirmą kartą, o jautiesi lyg namie. Jie irgi spinduliuoja aurą. Iš istorijų, legendų, statinių ir mažų susiraizgiusių gatvelių supintą... O jei dar atsiduri tokiam mieste kaip Florencija, kur jau penkioliktame amžiuje klestėjo menai ir kūrė patys garsiausi visų laikų menininkai... Kažkada pamenu Jurgos Ivanauskaitės knygoje buvau skaičiusi vieną labai įsidėmėtiną mintį apie Vilnių. Deja, knygos dabar nebepasakysiu, kaip ir jos teiginio žodis žodin neatkartosiu... Ar tai buvo "Kelionė į Šambalą" ar "Sapnų nublokšti" ar pati skandalingoji "Ragana" nebepamenu, bet Jurga labai taikliai, kaip man tuomet atrodė, parašė apie Vilnių. Esą jame po žemėmis gyvena balsai, kurių mes negirdim bet jaučiam juos esant. Jie mus šaukia, o mes atsiliepiam širdimi, todėl tą mūsų Vilnių paslapties ir kažkokių burtų skraistė gaubia. Man jo burtai išsisklaidė, vien jau matant kaip jį visą naujais architektūriniais eksperimentais darko. Ir gali suktis ne kartą ir ne du ant "stebuklo" prie katedros. Nieko nepakeisi, nors jais ir tiki.
Bet apie Florenciją mes čia. Apie turtingą ir galingą viduramžių miestą. Apie Mediči šeimą ir jų sukurtą meno ir grožio imperiją. Kaip kažkada mano mylymiausias profesorius pasakė- "...florentiečiams blogo meno kūrinio negalėjai primesti. Sėdėdavo jie viduramžiais sau prie Loggia dei Lanzi, Piazza della Singoria, prie Palazzo Vecchio ir diskutuodavo filosofijos ir meno temomis. Apie grožį jie nusimanė. O jei kuris ir pamiršdavo, tai pasukęs galvą ir žvilgtelėjęs į tobulai proporcingą renesanso skulptūros šedevrą, sukurtą ne kieno nors kito, o paties Didžiojo Michelangelo, greitai prisimindavo, kas yra tobulai gražu ir kas tėra šlamštas."
Tiek tų lyrinių nukripimų. Jūsų dėmesiui- Florencija. Spalvotuose paveikslėliuose.



Ką tik paminėtoji Piazza della Singnoria...

Euforija išgaravo. Welcome to reality. Tiksliau pasakius, net ne welcome, o šlept, bumpt ir brinkt. Spardytis ir isterikuoti beprasmiška. Į darbą eiti reikės, į universitetą irgi. Guodžia, kad bent jau pavasaris. Nors šiandien elegantiškai snigo. Bumpt. Va tau saulė, megztukai ir itališki ledai. Komplimentų ir dėėėėėmesio stygius... Na bet ką... Pažiūrėkim į šviesiąją reikalo pusę... Darbas darbas darbas, o po to gal net dar tą patį balandį Florenciją. Antras bandymas. Bet tam kartui dedam sparnelius į spintą, traukiam žieminę striukę ir sakom: Arbeit macht frei.
Bumt. Brinkt. Šlept. Žemė.

Grįžau vakar vakarą iš Florencijos.

Negalėjo būti tinkamesnės kelionės šiuo momentu. Išvažiavau surūgus ir liūdna, o grįžau švytinti ir laiminga. Labai norėčiau kad būtų buvę atvirkščiai. Dvi dienos Barcelonoje, ir penkios dienos Florencijoje... Žinote, kuo gerai yra Italija? Tai yra ta vieta, kur tavo pasitikėjimas savimi atstatomas per valandą, nes po pirmų penkiolikos minučių tu jau gauni pirmą kvietimą kavos, po to sekė kvietimai aprodyti miestą, kvietimai vakarienėms, vynams ir kitiems dalykams... :) Vienas vyriškis netgi pareiškė, kad aš per graži po Italiją keliauti viena.

O miestas... Apsiverkiau, kai iš tamsios gatvelės išėjau i katedros aikštę, nes atsivėrė nenusakomas vaizdas.. Ir kaip žmonės galėjo tai sukurti?... Iš tiesų Florencija yra vienas didelis muziejus po atviru dangumi. Atgaiva širdžiai...

Visų pietų šalių problema yra ta, kad jie nekalba ir nesupranta angliškai. Gestikuliuoja jie ten sau kalbėdami itališkai, nė nesistengdami gyvendami viename labiausiai turistų lankomų miestų pramokti nors keletą sakinių. Pritrenkia. Vienas iš juokingiausių nutikimų buvo, kai tikroje itališkoje Trattoria užėjau pietų. Paklausiau padavėjo kas tai per patiekalas, bet jis manęs nesuprato, ko pasekoje vietoje tikėtusi makaronų su kokiu nors spec. padažu valgiau žirnių ar pupelių sriubą su makaronais...

Greitai aš vėl vyksiu ten. Nes ten palikau gyventi savo širdį.

Aj, palaikysit mane pamisele, bet pati taip jauciausi, oro uoste pries isskrendant i Barcelona pirkadama bilieta i Florencija :))
Zodziu, grizus is Barsos, Deutschlande pabusiu 4 dienas ir tada naktiniu traukiniu i Florencija :)) O is jos kazkada is Romos su masina vaziuodama mane pasiims Tina. Cia mano pats spontaniskiausias ir chuliganiskiausias pastaruju metu planas.
Valdau, tsakant.