Savaitgalį su lygiai taip pat padėjusia kompanija (kaip kad ir aš) išmaunam į Veneciją. Hostel'is užbookintas. Oras nusimato geras. Italija, mes atvykstam :)
Tsakant, gyvenam vieną kartą. Ir gyvenam mieliau netobulai savąjį, nei tobulai mėgžiojam svetimą gyvenimą. 

Yra va skrydis. Į Braziliją, Salvador da Bahia, vienuolikai dienų. Už 198 eurus. Pirmyn atgal.
Arba į Seišelius už 398. Kiek ilgėliau, dviem savaitėm. O su kuo keliauti- nėra. Ant tokių avantiurų iš maniškių nedaug kas pasirašytų. O iš tų, kurie pasirašytų dar atmeskim visus dirbančius ir rimtai studijuojančius (savęs prie tokių nepriskirių :))), tai va... Apmaudu labai. Norėtųsi antros pusės tokiais atvejais.

Dvi dienos. Įspūdžiai užfiksuoti nuotraukose. Bet ta aura, gaubianti visą tą miestą yra tiesiog neperteikiama. Čia kaip su vaizduojamuoju menu, ir Walterio Benjamino auros teorija. Skeptiškai ją vertinau iki su Tina nenuvykom į Paryžių ir nepatekom į Louvre. Tiek da Vinčio "Mona Lisa" tiek Raffaelio "Madonna pievoje"  paliko neišdildomus įspūdžius. Kažkaip viename slypi tiek daug paslapties, kitame švelnumo ir meilės, o abiejuose tiek daug energijos, kad tiesiog nelieki abejingas. Galite laikyti tai paistalais, dėti į stalčiu prie visų ezoterinių, feng šui ir kitų vakarietiško proto plovimo metodų, bet aš tuo tikiu.
Lygiai taip pat būna su miestais. Atrodo, esi ten pirmą kartą, o jautiesi lyg namie. Jie irgi spinduliuoja aurą. Iš istorijų, legendų, statinių ir mažų susiraizgiusių gatvelių supintą... O jei dar atsiduri tokiam mieste kaip Florencija, kur jau penkioliktame amžiuje klestėjo menai ir kūrė patys garsiausi visų laikų menininkai... Kažkada pamenu Jurgos Ivanauskaitės knygoje buvau skaičiusi vieną labai įsidėmėtiną mintį apie Vilnių. Deja, knygos dabar nebepasakysiu, kaip ir jos teiginio žodis žodin neatkartosiu... Ar tai buvo "Kelionė į Šambalą" ar "Sapnų nublokšti" ar pati skandalingoji "Ragana" nebepamenu, bet Jurga labai taikliai, kaip man tuomet atrodė, parašė apie Vilnių. Esą jame po žemėmis gyvena balsai, kurių mes negirdim bet jaučiam juos esant. Jie mus šaukia, o mes atsiliepiam širdimi, todėl tą mūsų Vilnių paslapties ir kažkokių burtų skraistė gaubia. Man jo burtai išsisklaidė, vien jau matant kaip jį visą naujais architektūriniais eksperimentais darko. Ir gali suktis ne kartą ir ne du ant "stebuklo" prie katedros. Nieko nepakeisi, nors jais ir tiki.
Bet apie Florenciją mes čia. Apie turtingą ir galingą viduramžių miestą. Apie Mediči šeimą ir jų sukurtą meno ir grožio imperiją. Kaip kažkada mano mylymiausias profesorius pasakė- "...florentiečiams blogo meno kūrinio negalėjai primesti. Sėdėdavo jie viduramžiais sau prie Loggia dei Lanzi, Piazza della Singoria, prie Palazzo Vecchio ir diskutuodavo filosofijos ir meno temomis. Apie grožį jie nusimanė. O jei kuris ir pamiršdavo, tai pasukęs galvą ir žvilgtelėjęs į tobulai proporcingą renesanso skulptūros šedevrą, sukurtą ne kieno nors kito, o paties Didžiojo Michelangelo, greitai prisimindavo, kas yra tobulai gražu ir kas tėra šlamštas."
Tiek tų lyrinių nukripimų. Jūsų dėmesiui- Florencija. Spalvotuose paveikslėliuose.



Ką tik paminėtoji Piazza della Singnoria...

Šešios dienos ir aš matysiu Barceloną. O kiek dilemų... Kremas nuo saulės. reikia ar ne? Bikini. Reikia ar ne? Lagaminą, tą kur 35 kg telpa, ar užteks mažos nepatogios kelioninės tašės? A kokias kelnias? Gal iš karto linines??? A? O kaip ten bus, kur nieko nepažįstu, kur niekad nesu buvus ir kur dar skrendu viena? OOO batus kuriuos?... Vaj vaj vaj... Dar pridėkim, kad vis dar neturiu nakvynės. Ir miegmaišio. Bet užtat ryžto gerai pasilinksminti netrūksta. Gal kas ekspromtu iš Lietuvos nori prisijungti? :)

Nežinau ar tai pavadinti pamišimu ar tiesiog įpročiu pirkti tai kas pigu. Ką tik užsibookinau skrydį į Barceloną. Už siaubingus penkiasdešimt aštuonis eurus. Švystelėjo Condor (mano mylima skrydžių kompanija) 100.000 pigių skrydžių, imkit, skriskit, poilsiaukit. Garbanele ir neatsilaikė. Dar buvo galimybė į Malagą arba Romą, bet kad jau buvus...