Jau seniai nieko neberašiau apie knygas. Nes ir neskaičiau. Deja, bet ne savo noru. Mano bakalaurinis darbas suryja labai daug laiko. Bet šią savaitę iš bibliotekos pasiėmiau dvi knygas. Alessandro Baricco "Šilką" ir G.G. Márquez "Meilė choleros metu". Palyginus knygų apimtis, net nesusimąstydama pradėjau nuo "Šilko". Prireikė trijų valandų. Nesuprantu, kodėl Baricco iš tiesų tiek liaupsinamas kritikų. Knyga paprasta kaip du kart du, be didesnės intrigos. Skaitosi maloniai ir labai lengvai. Tačiau. Galėčiau lažintis, kad Baricco nėra buvęs Japonijoje (garbanėlė užriečia nosį ir papučia lūpytes), nes pabuvus toje šaly, tikrai galima apie ją rašyti daug ispūdingiau. Mano prisiminimai apie ją jau išblėsę, tačiau tai juk KITAS pasaulis. KITOKS pasaulis, su kitais kvapais, kitomis tradicijom ir visai kitais žmonėmis. O kur dar pats faktas, kad veiksmas knygoje vyksta prieš šimtą penkiasdešimt metų?... Nesu didelė aprašymų mėgėja, bet kur, kur arbatos namai, kur rūbai ir raštai, kur sakuros, kur sodai su bambukais, kur dvasių nameliai, kur aukso siūlais puošti kimono?... Taip, Baricco stilius kiek kitoks. Jis mėgsta pakartoti motyvus, jis mėgsta paprastumą, ir kas svarbiausia, nutylėjimą. Jo personažai visada turi kažkokią paslaptį, atsiranda 'iš niekur", chrakterizuojami gana paviršutiniškai. Iš tiesų tai knyga apie jausmą, nutylėtą jausmą, kaip ir priklauso Baricco. Kūrinyje pasikartojantis cikliškumas, mane, tiesą sakant erzino, bet kritikuoti lengviau, nei rašyti. Lengvas vakaro skaitinys, paprastu stiliumi, paprasta kalba. Man nė karto neprireikė žodyno. Nesakau, kad kitais atvejais man jo dažnai reikia, bet dabar, pradejus skaityti absoliučiu pasakojimo genijumi laikomą Gabriel García Márquez, iš karto pajaučiau skirtumą. Kalbos stiprumą ir turtingumą, intrigą nuo pačių pirmųjų eilučių ir tos turtingos kalbos kuriamus vaizdinius tavo galvoje... Matai kitą pasaulį, matai kitas erdves, matai "gyvus" žmones, o tai aš vadinu tikru skaitymo malonumu. "Šilkas"- pasaka prieš miegą. Taigi, labanakt.