Dvi dienos. Įspūdžiai užfiksuoti nuotraukose. Bet ta aura, gaubianti visą tą miestą yra tiesiog neperteikiama. Čia kaip su vaizduojamuoju menu, ir Walterio Benjamino auros teorija. Skeptiškai ją vertinau iki su Tina nenuvykom į Paryžių ir nepatekom į Louvre. Tiek da Vinčio "Mona Lisa" tiek Raffaelio "Madonna pievoje"  paliko neišdildomus įspūdžius. Kažkaip viename slypi tiek daug paslapties, kitame švelnumo ir meilės, o abiejuose tiek daug energijos, kad tiesiog nelieki abejingas. Galite laikyti tai paistalais, dėti į stalčiu prie visų ezoterinių, feng šui ir kitų vakarietiško proto plovimo metodų, bet aš tuo tikiu.
Lygiai taip pat būna su miestais. Atrodo, esi ten pirmą kartą, o jautiesi lyg namie. Jie irgi spinduliuoja aurą. Iš istorijų, legendų, statinių ir mažų susiraizgiusių gatvelių supintą... O jei dar atsiduri tokiam mieste kaip Florencija, kur jau penkioliktame amžiuje klestėjo menai ir kūrė patys garsiausi visų laikų menininkai... Kažkada pamenu Jurgos Ivanauskaitės knygoje buvau skaičiusi vieną labai įsidėmėtiną mintį apie Vilnių. Deja, knygos dabar nebepasakysiu, kaip ir jos teiginio žodis žodin neatkartosiu... Ar tai buvo "Kelionė į Šambalą" ar "Sapnų nublokšti" ar pati skandalingoji "Ragana" nebepamenu, bet Jurga labai taikliai, kaip man tuomet atrodė, parašė apie Vilnių. Esą jame po žemėmis gyvena balsai, kurių mes negirdim bet jaučiam juos esant. Jie mus šaukia, o mes atsiliepiam širdimi, todėl tą mūsų Vilnių paslapties ir kažkokių burtų skraistė gaubia. Man jo burtai išsisklaidė, vien jau matant kaip jį visą naujais architektūriniais eksperimentais darko. Ir gali suktis ne kartą ir ne du ant "stebuklo" prie katedros. Nieko nepakeisi, nors jais ir tiki.
Bet apie Florenciją mes čia. Apie turtingą ir galingą viduramžių miestą. Apie Mediči šeimą ir jų sukurtą meno ir grožio imperiją. Kaip kažkada mano mylymiausias profesorius pasakė- "...florentiečiams blogo meno kūrinio negalėjai primesti. Sėdėdavo jie viduramžiais sau prie Loggia dei Lanzi, Piazza della Singoria, prie Palazzo Vecchio ir diskutuodavo filosofijos ir meno temomis. Apie grožį jie nusimanė. O jei kuris ir pamiršdavo, tai pasukęs galvą ir žvilgtelėjęs į tobulai proporcingą renesanso skulptūros šedevrą, sukurtą ne kieno nors kito, o paties Didžiojo Michelangelo, greitai prisimindavo, kas yra tobulai gražu ir kas tėra šlamštas."
Tiek tų lyrinių nukripimų. Jūsų dėmesiui- Florencija. Spalvotuose paveikslėliuose.



Ką tik paminėtoji Piazza della Singnoria...

Porą savaičių trinsiuos Miunchene. Linas išvažiuoja į Vilnių ir palieka man savo buto raktus. Jau dabar postinu iš technikos universiteto bibliotekos. Keistai čia pas inžinierius viskas: važinėja tokios mašinytės takeliais ir knygas vežioja. Iš pradžių pagalvojau, kad pasivaideno...
Šeip Miunchenas yra gėris. Matysiu savo draugus, mėgausiuosi gera muzika klubuose ir kavinėse ir tiesiog gerai leisiu laiką :)

Miunchene pastebėjau vieną naują ir originalų trendą. Prisiveisė daugybė stilingų kavinukių, kur visas interjero konceptas nėra vientisas, o tiesiog sudėliotas iš senų baldų, senų paveikslų, kičiškų detalių tokių kaip laikrodžiai su gegute, ragų, baisiai spalvotų paveikslų, kurių nė vienas sveiko proto spalvas skiriantis žmogus savo namuose nė už ką nekabintų. Bet kaip žavingai visa tai visumoje atrodo... Įeini i tokią šiltą kavinę, kurioje viena forma keičia kitą, prie stalo nesimato dviejų vienodų kėdžių, o ir dviejų vienodų stalų matyt nerastum, visi sėdi, šneka, gurkšnoja alutį o tu pamiršti kaip prabėga laikas. Lounge stiliaus kavinės mane žavėjo visada, savo fomų grynumu, šaltoka aplinka ir idealiu apšvietimu, bet šitos žavi dar labiau. Gal dėl to, kad jose renkasi dar kitokie žmonės, dar labiau atsiputę, dar labiau multi- kulti, dar įvairesni, stilingesni ir originalesni. Myliu didmiesčius. Esu tiesiog asfalto vaikas, kuriam reikia judesio, žmonių ir garsų. GARSŲ. Nes tyla žadina, o ne migdo.

Viskas eina į pabaigą. Liko išvados ir internetinių šaltinių sutvarkymas. Aj, dar reikia korektūrą darbo pasiimti. Kažkaip visgi į neviltį varo, kad jau tiek metų čia, o kalba vis dar nicht perfekt.
Praeitą ketvirtadienį susiradau kambarį Niurnberge. Gyvensiu su informatiku :) Aš nieko prieš juos, geri žmonės, bet šiokie tokie stereotipai apie juos neišvengiami :D Jis toks truputį artelnatyvus, su kerzais, ilgais plaukais ir ožio barzdele, neišvaizdus, bet baisiai malonus. Tik įėjus pasigalvojo, kad su juo gerai sugyventume. Taigis... Gyvenimo atkarpa Passau baigta. Šią savaitę kraustausi į Niurnbergą. Labai keistas jausmas. Norėtusi užkonservuoti tuos tris metus čia. Kaip uogienę. Ir kai pasidarys liūdna- smalyžiauti, laižyti nuo šaukštelio užsikandant balta duona... Čia buvo gerai. Čia sutikau juos visus. Savo draugus. Kurie padėjo pasijausti namie.
Bet šiandien aš laiminga. Nors ir ruduo. Nors ir permainų metas.