Mano močiutei šiandien suėjo devyniasdešimt ketveri. Nors pase, gimimo datos vietoje testovi 1914 00 00, mes jos dieną švenčiam sausio trisdešimt pirmąją. Nepamena, ji žmogutis, savo tikslios gimimo datos. Sako, kažkada gilų viduržiemį, kai nuo šalčio tvoros poškėdavo, kai sniego pusnys metrą ar net pusantro siekdavo ir varvekliai nuo stogo iki žemės vienu dideliu, skaidriu ledo luitu rioksodavo. Mat tie gimtadieniai ne dovanų, ne pyragų ir ne kaimynų vaikų krykštavimais matuojami buvo... O karais, praradimais ir šaltomis, rasotomis pievomis rytais ganant karves ar žąsiukus.

Šiandien jai devyniasdešimt ketveri. Ir galėčiau čia pasakoti vieną istoriją po kitos, apie mūsų baltąjį, gerąjį burtininką, nes tokio sunkaus ir tokio vingiuoto gyvenimo mūsų laikų žmonės nė neįsivaizduoja.. Tos istorijos lydėjo mane visą vaikystę ir buvo mano pasakos, neišgražintos, varginančiai realios ir apčiuopiamai tikros. Bet tuo pačiu ir savaip stebuklingos, nes pasakotos širdimi.

Devyniasdešimt ketveri. Mūsų baltasis, gerasis burtininkas. Ji ir atrodo taip. Mažutė, skaisčios, baltos, spindinčios odos, senatvės nusidabruotais plaukais. Bet nemanykit. Keturis kartus per metus ji pas savo kirpėją susideda cheminį. O prieš kažkurias Kalėdas paklausta, ką norėtų gauti dovanų, atsakė, kad kvepalų buteliukas jai nepamaišytų...
Sunku buvo matyti, kaip jos regėjimas nusilpo. Sunku suvokti, kaip žmogus gyvendamas prieblandoje, sugeba spinduliuoti tokį tvirtą, nepalaužiamą gyvenimo džiaugsmą. O ir juoktis ji nepamiršta kasdien, vis ištraukia iš savo juokų skrynutės kokį nutikimą, kokią negirdėtą metaforą ar palyginimą, kokį senovinį žodį, kad visi suklūstam ir juokiamės kartu.

Šiandien jai devyniasdešimt ketveri. O man norisi žemai nulenkti galvą prieš tokį žmogaus šviesumą.