Trečia diena valgau šokoladą pusryčiams. Mano oda tuo labai nesidžiaugia.
Antradienį įsiračiau į Erlangen-Nürnberg universitetą.
Važiuojant tramvajum pakliuvom į avariją. Mašiną tik į laužą.
Tą patį antradienį du kartus pasigailėjau, kad neturiu pistaleto.
Apšaukiau savo ligononių kasos darbuotoją už kitos darbuotojos klaidą. Suveikė. Tada dėl pistaleto jau mažiau gailėjausi.
Metro eilinį kartą šalia manęs atsisėdo šizofrenikė. Rėkė, šaukė ir baisiai nešvankiai kalbėjo. Nesuprantu, kuo aš juos visus taip traukiu?...
O šeip tai ruduo. Ir viduj labai tuščia. Kažas rašė, kad reikia permainų, naujų vėjų ir tikslų. Reikia, sutinku. Bet šiuo metu, kaip niekada, neturiu noro ir jėgų, statyti naujas oro pilis ant senų pamatų. Tuštuma.