Savaitgalį su lygiai taip pat padėjusia kompanija (kaip kad ir aš) išmaunam į Veneciją. Hostel'is užbookintas. Oras nusimato geras. Italija, mes atvykstam :)
Tsakant, gyvenam vieną kartą. Ir gyvenam mieliau netobulai savąjį, nei tobulai mėgžiojam svetimą gyvenimą. 

Yra viena sena draugė, pavadinkim ja Agne, su kuria anksčiau buvom artimos. Kažkaip man išvykus santykiai beveik nutrūko. Karts nuo karto pasirašom. Karts nuo karto šį bei tą viena iš kitos išgirstam. Nesu tikra, bet manau kad ji jau gyvena su draugu, pavadinkim jį Tomu. Aš mačiau juos. Nuotraukose. Ir man abu tokie idealūs. Tokie gražūs ir tokie na vienas kitam.
Visiškai atsitiktinai  kalbėdama apie vieną pažįstamą, pavadinkim ją Saule, su kita drauge, sužinau, kad ji buvo užmezgus romaną ne su kuo kitu o su Tomu. Trūko viskas keletą mėnesių, kol aistra išblėso. Agnė nieko nežino.
Ne apie tai aš čia ar pasakyti Agnei ar ne. Manęs kitų gyvenimai neliečia. Fasadas kartais būna toks apgaulingas... Tobulo šiame pasauly nieko nėra. Juo labiau amžino. Tiesiog nustebino. 

Galutinai įtikėjau, turinti fetišą. Aukštiems vyrams. Aukštas= patrauklus. Kažkada gal penkiasdešimtaisiais vienas didis ispanų režisierius Luis Buñuel filme "El" ("Jis") pasirinko fetišo temą kaip viso pasakojimo užuomazgą. Įsimintinas kameros vedimas, kai moters grožis, jos patrauklumas apibrėžiamas ne žvilgsniu į veidą, bet subjektyviu žvilgsniu į jos pėdas ir batus. Viena draugė iš mokyklos laikų (taip taip, mūsų Moliūgėlis), tuo tarpu, turėjo fetišą vyrams su gražiomis, apsmukusiomis kelnėmis. Būna ir taip. Ką jau čia. Toks gyvenimas.